vėtra

vė́tra sf. (1) KBII83, K, Rtr, DŽ, NdŽ, vėtrà (4) NdŽ 1. SD¹192, Q579, R, MŽ, D.Pošk, M, L, LL276, Š, ŠT78, DrskŽ, FrnW, GTŽ, KŽ, Tlž, Dov, Plng, Ms, Lž, Gsč, Bb, Pnd, Krs, Skp, Žl, Švnč, Dg, Kpč, Vlkv, Snt didelis vėjas, audra: Viesulas, vėtra SD395. Vė́tra tokia pakilo, kad sienos trata J. Užeina gi vė́tros lietus, debesỹs didelis Ml. Kai pakilo vė́tra, kai davė griausmas! Šmn. Septynių pusė – teip užėjo debesỹs, vė́tra, dulkės ka pasikėlė i nuo dirvų, i nuo plentų, – rodos, ka dega! Mžš. Vakare ka užejo vė́tra, ka pradėjo siausti, duoti, nebė[ra] šventos ramybės Varn. Vė́tra išguldė daržus Ktk. Vė́tra užkilo i išlaužė tuos medžius Smln. Ejo vė́tra vienąvasar ir nulaužė tą klevą Akn. Be vė́tros, be nieko lijo Jsv. Buvo pas kaimynus [gandralizdis], ir vė́tra prieš kokiuos tris metus nuvertė PnmR. Lijo i ledijo, i vė́tra buvo, laužė, medžiai apšalo kaip stikliniai End. Vė́tra kokį [elektros] laidą nūtraukė – sėdėk patamsė[je] Pvn. Ar atmeni, kad vė́tra rugius krėtė Rz. Ąžuolo ir vė́tra nenugriauna Kzt. Aržuolas gerai atlaiko vė́tras Ss. Vė́tra apvertė valtį su žėgliais Šlu. Ažeina vė́tra, kai pradeda plėšt iš katro krašto [šiaudinį stogą] Vdn. Užkilo vė́tra – trr trobai stogą ir nunešė Grz. Vidužiemį tai nebaisu – vė́trų nebūva Slm. Raudonas, nupūstas nu visų vėjų i vė́trų Krš. Ištiko didi vėtrẽlė, sulijo mano žirgelį (d.) Ds. Vė́tra ardo gubeles, blaško rugių varpeles JT288. Vėjas pūtė visą rudenėlį, vė́tra laužė žalią viršūnėlę JD359. Kas dienelė vis vėtrelė, kas naktelė vis šalnelė LTR (Brt). Kad aš būčiau vėtra – šiaustyčiau, griaustyčiau, tijūno galvelę sudaužyčiau NS1375. Vėtružė ūžė, žirgelį pabaidė Vdk. [Jūroj] didžia vėtra pakilo Ns1832,10. Visas devynias vėtružė laužė, mun, Dieve, laikyk viršūnelę StnD6. Vėtružė N. Vėtra buvo labai smarki, medžiai lingavo ir siūbavo A1884,282. Didelė vėtra su skaudingu lytumi ir didžiais ledais, su žaibų tviskėjimu ir perkūno griovimu siaustusi Kel1865,128. Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau; vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau Mair. Vėtros aš sūnus! Duok, vėtra, tu man savo ir galybę! Vd. Kaukianti vėtra draskė stogą ir trankė trobos sienas Pt. Tada visoki pagundinimai su vėtra ant jo užpuola Tat. Įsakyk visiemus vėjamus ir vėtroms nutilt, nurimt KS. Nes nepriėjot kalnop, kurio dasilytėtis galėjo ir bėgančiosp ugniesp, ir ing vėsulą, ir ing tamsybę, ir vėtrosp BtPvŽ12,18. | prk.: Ugnies vėtra (gaisras) N. Praūžė, pradundėjo karo vėtra J.Balt. Dabar likimo vėtra neš mane kaip lapą, kritusį nuo žalio medžio, per kalnus ir daubas į tolumą Vd. Ir čia narsūs lietuviai krūptelėjo, pasijautė dvasiškai pamuštais ir nuo to laiko prasidėjo baisiausios vėtrų vėtros, kurios mūsų tautą suardė Vrp1892,18. Į Kulmiją [lietuviai] du kartu vėtra (instr.) įsilaužė S.Dauk. Tada mes vėtra ėjome, o šiandien patys esame patekę jos sūkurin A.Sm. Julijonienės širdis stuksi: tai bus vėtros nuo vyro L.Dovyd. ^ Boba jo kai vė́tra Aln. Kaip vė́tra tik eina Aln. Tikra matutė kai užuvėjėlė, o netikroji – kai vėtrytėlė (d.) Brž. Bet lėkė ji smarkiai, it kokios vėtros nešama, ir tiesiog prie dengėjų J.Paukš. 2. scom. prk. vėjavaikis, padauža: Vė́tra ji – ne daininykė Krn. Nu kas ten motriška – vė́tra End. Tai vė́tra moteris, vaikų nežiūri! Rmš. Greitai bėgu, sako – vėtrojelė, zodžiai ejau, sako – ultojelė (d.) Ck. Buvo toks vėtrẽlė, tai ir mirė ne savo smerčia Vl. Aš buvau vė́tra: ir pavasarininkė, ir jaunalietuvininkė Plt. 3. Plt sakoma keikiant: Suk aną vėtra, tą rusą i tą vokytį! Šts. Kad tu vėtrom išeitum! Šd. Kad jį vė́tra, kur jis dingo! Rmš. Vė́tra tas žuvis džiovyt, tuščia jų! Pv. Aš tokio darbo nedirbtau, vė́tra jį dirbt! Pv. Turėjo vardą, ale vė́tra ją (tą vietą) žino! Rmš. Neims vė́tra jo! Drs.

◊ gyvà vė́tra labai daug: Jis pinigų turi gývą vė́trą Rmš.

vė́tras kélti siautėti, triukšmauti: Vė́tras kė́lė ir čia miškiniai po karo KlK11,89(Vn). Dėl tokio nėko tokias vė́tras kẽla Dov.

vė́tra pasìkelia kyla triukšmas: Pareina prisisprogęs, vė́tra pasìkela Krš.